Ir iš ties mes esame visi tokie patys. Mes visi skaudiname. Mes visi ieškome kažko. Galbūt, tai yra meilė? Galbūt, tai yra pritarimas? Ir mes bet kokiu atveju esame lygūs. Mes esame tikslios kopijos vieni kitų ir mūsų svajonės yra tokios pačios, nepaisant visko eiti pirmyn ir sukurti gyvenimo istoriją.
PAVASARIS. Man niekas neberūpi, pochui mygtukas veikia kiaurą parą ir galiu teigti, kad man visiškai vienodai, kad rytoj man trys kontroliniai, o aš dar nemoku vokiečių žodžių, vildamasi, kad mane išgelbės mano mielos, spindinčios akys, kurios maldaus mokytojos kontrolinį atidėti kitai dienai.  Mano galva kupina vasaros planų ir klausimų, kurių atsakymus sugalvoju pati, kad nuraminčiau savo smegenis. Mano širdis pilna meilės ir aš beprotiškai noriu turėti kažką šalia, tą kažką, kuriam nenustočiau kartoti myliu. Ir tai yra ne tik pavasario, bet ir artėjančios vasaros ypatumai, be kurių turbūt neapsieitų nei vienas žmogus, nors kaip tai atrodytų banalu.

Jie šnabždės ir rašys, kad "Jums niekada nesiseks", jie pavogs jūsų džiaugsmą ir sulaužys jūsų dvasią. Jie bandys sutraiškyti jūsų svajones ir sunaikinti jūsų viltį. Jie įbaugins jus, bus pavydūs ir pasakys užgaulius, žiaurius, atšiaurius žodžius, stengdamiesi ištrinti jūsų emocijas ir viziją. Ir tiesa yra ta, kad jiems gali sektis tame - jei jūs jiems leisite taip elgtis. Pasaulis nugriaus jus sukdamas aplink ir primins jums kiekvieną priežastį, kodėl kažkas nėra galima, kodėl jūs nesate gana geras ir kodėl jūs neužsitarnaujate žodžių, kuriuos jūs norite girdėti. Ir apskritai, visada bus priežaščių prieš jus. Bet jūs gimėte su pasirinkimo laisve, gebėjimu svajoti, kovoti ir niekada nepasiduoti ar atiduoti raktus į jūsų ateities skrynią. Svarbiausia yra turėti viltį, tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, kad jūs galite savo ateitį sukurti džiaugsmingai. Jūs esate savo istorijos rašytojas; ir nesvarbu, kad puslapiai susiglamžys, o rašalas kartais blanks, kažkas kažkada atvers jūsų knygą ir žinos, dėl ko viskas taip; ar jūs kovojote ar kritote žemyn. Niekada nebūkite durų kilimėliu. Jūs negimėte paskęsti; jūs gimėte su gebėjimu pakilti. Tad skleiskite savo sparnus, užmirškite vandenyno dugną, galvokite apie dangų ir nuo šios dienos, kilkite aukštai.
Jaučiu kaip kiekviena mano kūno dalelė auga ir kiekvieną dieną aš kažkuo pasikeičiu. Ir negalėčiau teigti, kad į blogąją pusę. Imu suprasti, kad kažkuriose srityse tobulėju. Gana geras jausmas, kai galiu pagirti save ir nesakyti, jog tai kažkas panašaus į savimeilę. Niekada savęs nevadinau šaunuole, jei taip nebuvo ir apskritai nežinau ar išvis leidau samonei sau ištarti tokius žodžius. Bet visada yra bet. Šiandien leidžiu, tai pasakyti garsiai, kadangi pati žinau, kad tai kas vyksta yra tikra ir ne tik man naudinga. Šypsausi ir jaučiuosi neapsakomai laiminga. Laiminga dėl savęs, ne dėl kitų.

Kas nors suteikite man galią sustabdyti pasaulį ir pasidžiaugti akimirkomis, kurios lieka ir keliauja su tavimi visą tavo likusį gyvenimą, kai guodi savo verkiančią širdį. Noriu apsikabinti juoką ir niekada jo nebepaleisti, pririšti šypseną prie savo lūpų, paklaidanti laimę organizme ir nuvilti ją sakydama "išėjimo nėra". Kažkur giliai manyje, kažkas ir kažkaip man šnibžda, jog aš būsiu laiminga ir šįkart ilgam.
Taip. Šiuo metu man netrūksta nieko ir negaliu skųstis, kad norėčiau kažką pakeisti. Viskas gerai ir nesvarbu, kad tai truks vieną valandą ar iki rytojaus, svarbu, tai jog aš pagaliau šypsausi nuoširdžia šypsena ir po galais viskas man atrodo fantastiška. Žiūriu į pilką dangų ir matau spalvas. Tai beprotystės požymis, bet kas man uždraus kažką paversti gražiu, kas atrodo nekaip. Galbūt tik dabar supratau, kad tarp laimės ir skausmo tėra vienas slenkstis tavo pasirinkimas. Dabar aš noriu būti laiminga. Juk visada galima rinktis viską savo gyvenime. 

Aš nekenčiu to jausmo, kai žinau, kad aš arti to veiksmo, kuris vadinasi verkti. Kai aš jaučiu ašaras savo akių viršuje, kai aš jaučiu savo išdžiūvusią gerklę, o mano veidas tampa raudonas. Tačiau dar labiau aš nekenčiu etapo, kai aš turiu sulaikyti tai ir paslėpti savo liūdesį, kai jaučiu, jog kažkas artėja link manęs. Kadangi aš nenoriu kažkam aiškintis. Aš nenoriu išgirsti kitus sakant "Ar tau viskas gerai?"ar klausiant "Kas įvyko?". Nors aš žinau, jog jie man gali padėti ir leidžiu sau manyti, jog jie supranta. Bet ištikrųjų jie nesupranta to apskritai. Jie negali suprasti. Kadangi, jie nėra aš. / Grįžusi iš pušyno, pasisotinusi grynu oru ir palepinusi savo siela sportu. Būna akimirkų, kai pradedi tikėti jog gali skristi, kažkas panašaus vyksta su manimi. Jaučiuosi tokia lengva, tokia, kuriai betrūksta sparnų ar greitų kojų, kad galėtų nutrūkti nuo grandinės, kuri dabar ją laiko pririšusi tarp keturių sienų. Pirma diena po savaitgalio pro mano akis praėjo labai greitai, sėkmingai ir tiesiog praėjo. Nieko yaptingo ir nesitikėjau. Mokykla, namai, kultūros centras, namai, kompiuteris, lova. Ką žada antradienis?
Su meile, G

Aš turiu išmokti mylėti kvailį manyje - tas kuris jaučiasi, jog yra daug, kalba per daug, ima per didelį skaičių galimybių, laimi kartais ir pralaimi dažnai, stokoja savitvardos, skaudina ir yra įskaudintas, žada ir laužo pažadus, juokias ir rėkia. Kvailys manyje, saugo nuo mano visiškai sukontroliuotos pusės, nuo tos pačios pusės, kuri atimtų iš manęs žmogaus gyvumą, šmaikštumą, nuolankumą, naivumą, jei tik duotum jai galimybę. / Savaitgalis, kuriam keliu dešinį nykštį. Šeštadienį dalyvavau konkurse, kurio pavadinimas, turbūt nelabai kažką pasakys jums apie jį. Bet tai Respublikinis Folklorinio šokio konkursas, kuriame su savo porininku, tapome diplomatais. Laimė skirta man. Vakare - draugai, šypsenos, kvailystės ir kita, myliu&bučiuju. Kas svarbiausia šviečia saulė ir jau gali pamiršti baltą sniegą, bei šaltą dieną. Kartu su visa pilka mase, mano galvą palieka ir blogos mintys, liūdni, šalti vakarai skirti giliems apmastymams apie tragedijas. Tokiu atveju, kaip galima nemėgti pavasario? Jaučiu, kad atsinaujina ne tik mano rūbų spinta, bet ir pati aš. / Seni albumai šiandien mano draugai. Negalėjau nepastebėti žaviausios mamos nuotraukos.

Būna taip, lyg bijotum tamsos, lyg bijotum pereiti benzinu aplietu kūnu per ugnį, lyg bijotum nugrimzti į vandenyno dugną ir žinotum, jog niekas tau neišties rankos - aš lygiai taip pat bijau įsimylėti, kai meilė vėl beldžiasi į širdį prašydama pakviesti ją vidun. Ir aš kiekvieną minutę žlugdau save su klausimais, kuriems nėra atsakymų. Šiuo laikotarpiu supratau, kad išties nežinau ko noriu, bent iš dalies. Dabar to, ryt ano. Velnias, tai taip sušikta. Dar vakar sakiau, kad daugiau niekada, šiandien leidau sau tikėti, kad galbūt kada nors. Ir kiekvienos tos žlugdymo minutės sekundę aš vėl bandau tikėti, kad viskas bus gerai ir viskas susitvarkys, kad kažkada aš pasikeisiu ir išaugsiu iš "nežinau ko noriu" amžiaus ir mane tai po truputį prikelia iki 60 karto, kada vėl būna ta minutė, kai krentu žemyn.
Atėmus visus dalykus, kurie prasideda reikšme meilė, jausmai ar kažkas panašaus, man sekasi gerai. Gyvenu, einu į priekį, mokslai (tris kartus per kairį petį) bent jau šiuo metu yra nuostabus dalykas, kuris iš dalies mano gyvenime sekasi ir sau dėl to neturiu priekaištų, plius yra žmonių, kurie velniškai džiaugiasi kartu su manimi dėl šito ir leidžia man jaustis ne vienai. Nors pastebėjau, kad aš visiškai niekada nebūnu viena (aišku čia reiktų išbraukti iš sąrašo tą laiką, kai sėdžiu prie daikto su klaviatūrą). Galiu padėkoti milijardadadajį kartą Dievui, kad jis man padovanojo DRAUGUS, kurie bet kokiu atveju verčia mane šypsotis ir daro mane laiminga, kai jie su manimi.
Labanakt,
G<3