Ir iš ties mes esame visi tokie patys. Mes visi skaudiname. Mes visi ieškome kažko. Galbūt, tai yra meilė? Galbūt, tai yra pritarimas? Ir mes bet kokiu atveju esame lygūs. Mes esame tikslios kopijos vieni kitų ir mūsų svajonės yra tokios pačios, nepaisant visko eiti pirmyn ir sukurti gyvenimo istoriją.
PAVASARIS. Man niekas neberūpi, pochui mygtukas veikia kiaurą parą ir galiu teigti, kad man visiškai vienodai, kad rytoj man trys kontroliniai, o aš dar nemoku vokiečių žodžių, vildamasi, kad mane išgelbės mano mielos, spindinčios akys, kurios maldaus mokytojos kontrolinį atidėti kitai dienai.  Mano galva kupina vasaros planų ir klausimų, kurių atsakymus sugalvoju pati, kad nuraminčiau savo smegenis. Mano širdis pilna meilės ir aš beprotiškai noriu turėti kažką šalia, tą kažką, kuriam nenustočiau kartoti myliu. Ir tai yra ne tik pavasario, bet ir artėjančios vasaros ypatumai, be kurių turbūt neapsieitų nei vienas žmogus, nors kaip tai atrodytų banalu.

Jie šnabždės ir rašys, kad "Jums niekada nesiseks", jie pavogs jūsų džiaugsmą ir sulaužys jūsų dvasią. Jie bandys sutraiškyti jūsų svajones ir sunaikinti jūsų viltį. Jie įbaugins jus, bus pavydūs ir pasakys užgaulius, žiaurius, atšiaurius žodžius, stengdamiesi ištrinti jūsų emocijas ir viziją. Ir tiesa yra ta, kad jiems gali sektis tame - jei jūs jiems leisite taip elgtis. Pasaulis nugriaus jus sukdamas aplink ir primins jums kiekvieną priežastį, kodėl kažkas nėra galima, kodėl jūs nesate gana geras ir kodėl jūs neužsitarnaujate žodžių, kuriuos jūs norite girdėti. Ir apskritai, visada bus priežaščių prieš jus. Bet jūs gimėte su pasirinkimo laisve, gebėjimu svajoti, kovoti ir niekada nepasiduoti ar atiduoti raktus į jūsų ateities skrynią. Svarbiausia yra turėti viltį, tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, kad jūs galite savo ateitį sukurti džiaugsmingai. Jūs esate savo istorijos rašytojas; ir nesvarbu, kad puslapiai susiglamžys, o rašalas kartais blanks, kažkas kažkada atvers jūsų knygą ir žinos, dėl ko viskas taip; ar jūs kovojote ar kritote žemyn. Niekada nebūkite durų kilimėliu. Jūs negimėte paskęsti; jūs gimėte su gebėjimu pakilti. Tad skleiskite savo sparnus, užmirškite vandenyno dugną, galvokite apie dangų ir nuo šios dienos, kilkite aukštai.
Jaučiu kaip kiekviena mano kūno dalelė auga ir kiekvieną dieną aš kažkuo pasikeičiu. Ir negalėčiau teigti, kad į blogąją pusę. Imu suprasti, kad kažkuriose srityse tobulėju. Gana geras jausmas, kai galiu pagirti save ir nesakyti, jog tai kažkas panašaus į savimeilę. Niekada savęs nevadinau šaunuole, jei taip nebuvo ir apskritai nežinau ar išvis leidau samonei sau ištarti tokius žodžius. Bet visada yra bet. Šiandien leidžiu, tai pasakyti garsiai, kadangi pati žinau, kad tai kas vyksta yra tikra ir ne tik man naudinga. Šypsausi ir jaučiuosi neapsakomai laiminga. Laiminga dėl savęs, ne dėl kitų.

Kas nors suteikite man galią sustabdyti pasaulį ir pasidžiaugti akimirkomis, kurios lieka ir keliauja su tavimi visą tavo likusį gyvenimą, kai guodi savo verkiančią širdį. Noriu apsikabinti juoką ir niekada jo nebepaleisti, pririšti šypseną prie savo lūpų, paklaidanti laimę organizme ir nuvilti ją sakydama "išėjimo nėra". Kažkur giliai manyje, kažkas ir kažkaip man šnibžda, jog aš būsiu laiminga ir šįkart ilgam.
Taip. Šiuo metu man netrūksta nieko ir negaliu skųstis, kad norėčiau kažką pakeisti. Viskas gerai ir nesvarbu, kad tai truks vieną valandą ar iki rytojaus, svarbu, tai jog aš pagaliau šypsausi nuoširdžia šypsena ir po galais viskas man atrodo fantastiška. Žiūriu į pilką dangų ir matau spalvas. Tai beprotystės požymis, bet kas man uždraus kažką paversti gražiu, kas atrodo nekaip. Galbūt tik dabar supratau, kad tarp laimės ir skausmo tėra vienas slenkstis tavo pasirinkimas. Dabar aš noriu būti laiminga. Juk visada galima rinktis viską savo gyvenime.