H.SWEETS

Būna taip, lyg bijotum tamsos, lyg bijotum pereiti benzinu aplietu kūnu per ugnį, lyg bijotum nugrimzti į vandenyno dugną ir žinotum, jog niekas tau neišties rankos - aš lygiai taip pat bijau įsimylėti, kai meilė vėl beldžiasi į širdį prašydama pakviesti ją vidun. Ir aš kiekvieną minutę žlugdau save su klausimais, kuriems nėra atsakymų. Šiuo laikotarpiu supratau, kad išties nežinau ko noriu, bent iš dalies. Dabar to, ryt ano. Velnias, tai taip sušikta. Dar vakar sakiau, kad daugiau niekada, šiandien leidau sau tikėti, kad galbūt kada nors. Ir kiekvienos tos žlugdymo minutės sekundę aš vėl bandau tikėti, kad viskas bus gerai ir viskas susitvarkys, kad kažkada aš pasikeisiu ir išaugsiu iš "nežinau ko noriu" amžiaus ir mane tai po truputį prikelia iki 60 karto, kada vėl būna ta minutė, kai krentu žemyn.
Atėmus visus dalykus, kurie prasideda reikšme meilė, jausmai ar kažkas panašaus, man sekasi gerai. Gyvenu, einu į priekį, mokslai (tris kartus per kairį petį) bent jau šiuo metu yra nuostabus dalykas, kuris iš dalies mano gyvenime sekasi ir sau dėl to neturiu priekaištų, plius yra žmonių, kurie velniškai džiaugiasi kartu su manimi dėl šito ir leidžia man jaustis ne vienai. Nors pastebėjau, kad aš visiškai niekada nebūnu viena (aišku čia reiktų išbraukti iš sąrašo tą laiką, kai sėdžiu prie daikto su klaviatūrą). Galiu padėkoti milijardadadajį kartą Dievui, kad jis man padovanojo DRAUGUS, kurie bet kokiu atveju verčia mane šypsotis ir daro mane laiminga, kai jie su manimi.
Labanakt,
G<3