Aš nekenčiu to jausmo, kai žinau, kad aš arti to veiksmo, kuris vadinasi verkti. Kai aš jaučiu ašaras savo akių viršuje, kai aš jaučiu savo išdžiūvusią gerklę, o mano veidas tampa raudonas. Tačiau dar labiau aš nekenčiu etapo, kai aš turiu sulaikyti tai ir paslėpti savo liūdesį, kai jaučiu, jog kažkas artėja link manęs. Kadangi aš nenoriu kažkam aiškintis. Aš nenoriu išgirsti kitus sakant "Ar tau viskas gerai?"ar klausiant "Kas įvyko?". Nors aš žinau, jog jie man gali padėti ir leidžiu sau manyti, jog jie supranta. Bet ištikrųjų jie nesupranta to apskritai. Jie negali suprasti. Kadangi, jie nėra aš. / Grįžusi iš pušyno, pasisotinusi grynu oru ir palepinusi savo siela sportu. Būna akimirkų, kai pradedi tikėti jog gali skristi, kažkas panašaus vyksta su manimi. Jaučiuosi tokia lengva, tokia, kuriai betrūksta sparnų ar greitų kojų, kad galėtų nutrūkti nuo grandinės, kuri dabar ją laiko pririšusi tarp keturių sienų. Pirma diena po savaitgalio pro mano akis praėjo labai greitai, sėkmingai ir tiesiog praėjo. Nieko yaptingo ir nesitikėjau. Mokykla, namai, kultūros centras, namai, kompiuteris, lova. Ką žada antradienis?
Su meile, G

Aš turiu išmokti mylėti kvailį manyje - tas kuris jaučiasi, jog yra daug, kalba per daug, ima per didelį skaičių galimybių, laimi kartais ir pralaimi dažnai, stokoja savitvardos, skaudina ir yra įskaudintas, žada ir laužo pažadus, juokias ir rėkia. Kvailys manyje, saugo nuo mano visiškai sukontroliuotos pusės, nuo tos pačios pusės, kuri atimtų iš manęs žmogaus gyvumą, šmaikštumą, nuolankumą, naivumą, jei tik duotum jai galimybę. / Savaitgalis, kuriam keliu dešinį nykštį. Šeštadienį dalyvavau konkurse, kurio pavadinimas, turbūt nelabai kažką pasakys jums apie jį. Bet tai Respublikinis Folklorinio šokio konkursas, kuriame su savo porininku, tapome diplomatais. Laimė skirta man. Vakare - draugai, šypsenos, kvailystės ir kita, myliu&bučiuju. Kas svarbiausia šviečia saulė ir jau gali pamiršti baltą sniegą, bei šaltą dieną. Kartu su visa pilka mase, mano galvą palieka ir blogos mintys, liūdni, šalti vakarai skirti giliems apmastymams apie tragedijas. Tokiu atveju, kaip galima nemėgti pavasario? Jaučiu, kad atsinaujina ne tik mano rūbų spinta, bet ir pati aš. / Seni albumai šiandien mano draugai. Negalėjau nepastebėti žaviausios mamos nuotraukos.

Būna taip, lyg bijotum tamsos, lyg bijotum pereiti benzinu aplietu kūnu per ugnį, lyg bijotum nugrimzti į vandenyno dugną ir žinotum, jog niekas tau neišties rankos - aš lygiai taip pat bijau įsimylėti, kai meilė vėl beldžiasi į širdį prašydama pakviesti ją vidun. Ir aš kiekvieną minutę žlugdau save su klausimais, kuriems nėra atsakymų. Šiuo laikotarpiu supratau, kad išties nežinau ko noriu, bent iš dalies. Dabar to, ryt ano. Velnias, tai taip sušikta. Dar vakar sakiau, kad daugiau niekada, šiandien leidau sau tikėti, kad galbūt kada nors. Ir kiekvienos tos žlugdymo minutės sekundę aš vėl bandau tikėti, kad viskas bus gerai ir viskas susitvarkys, kad kažkada aš pasikeisiu ir išaugsiu iš "nežinau ko noriu" amžiaus ir mane tai po truputį prikelia iki 60 karto, kada vėl būna ta minutė, kai krentu žemyn.
Atėmus visus dalykus, kurie prasideda reikšme meilė, jausmai ar kažkas panašaus, man sekasi gerai. Gyvenu, einu į priekį, mokslai (tris kartus per kairį petį) bent jau šiuo metu yra nuostabus dalykas, kuris iš dalies mano gyvenime sekasi ir sau dėl to neturiu priekaištų, plius yra žmonių, kurie velniškai džiaugiasi kartu su manimi dėl šito ir leidžia man jaustis ne vienai. Nors pastebėjau, kad aš visiškai niekada nebūnu viena (aišku čia reiktų išbraukti iš sąrašo tą laiką, kai sėdžiu prie daikto su klaviatūrą). Galiu padėkoti milijardadadajį kartą Dievui, kad jis man padovanojo DRAUGUS, kurie bet kokiu atveju verčia mane šypsotis ir daro mane laiminga, kai jie su manimi.
Labanakt,
G<3