H.SWEETS

Aš nekenčiu to jausmo, kai žinau, kad aš arti to veiksmo, kuris vadinasi verkti. Kai aš jaučiu ašaras savo akių viršuje, kai aš jaučiu savo išdžiūvusią gerklę, o mano veidas tampa raudonas. Tačiau dar labiau aš nekenčiu etapo, kai aš turiu sulaikyti tai ir paslėpti savo liūdesį, kai jaučiu, jog kažkas artėja link manęs. Kadangi aš nenoriu kažkam aiškintis. Aš nenoriu išgirsti kitus sakant "Ar tau viskas gerai?"ar klausiant "Kas įvyko?". Nors aš žinau, jog jie man gali padėti ir leidžiu sau manyti, jog jie supranta. Bet ištikrųjų jie nesupranta to apskritai. Jie negali suprasti. Kadangi, jie nėra aš. / Grįžusi iš pušyno, pasisotinusi grynu oru ir palepinusi savo siela sportu. Būna akimirkų, kai pradedi tikėti jog gali skristi, kažkas panašaus vyksta su manimi. Jaučiuosi tokia lengva, tokia, kuriai betrūksta sparnų ar greitų kojų, kad galėtų nutrūkti nuo grandinės, kuri dabar ją laiko pririšusi tarp keturių sienų. Pirma diena po savaitgalio pro mano akis praėjo labai greitai, sėkmingai ir tiesiog praėjo. Nieko yaptingo ir nesitikėjau. Mokykla, namai, kultūros centras, namai, kompiuteris, lova. Ką žada antradienis?
Su meile, G